Sektoriaus veikla

Centralizuoto šilumos tiekimo sistema yra sudėtinė ir neatskiriama vieningo energetikos sektoriaus dalis, technologiniais ir energijos srautų ryšiais glaudžiai susijusi su elektros energetikos sistema, kuro tiekimo ir kitomis sistemomis.
 
Šilumos ūkio sektoriaus dalyviai:
1. Šilumos gamintojai;
2. Šilumos ir karšto vandens tiekėjai;
3. Šilumos ir karšto vandens vartotojai.
 
Centralizuotą šilumos tiekimo sistema:
1. Šilumos šaltinis, kuriame gaminama šiluma;
2. Šilumos tiekimo tinklai, kuriais šilumnešis (termofikacinis vanduo, karštas vanduo arba garas) iš šilumos šaltinio tiekia šilumą vartotojams;
3. Šilumos punktai, įrengiami vartotojų pastatuose;
4. Pastatuose esančios šildymo ir karšto vandens sistemos.
 
Šilumos gamyba grindžiama šilumos gamintojų konkurencija. Siekiant užtikrinti konkurenciją tarp šilumos gamintojų, Valstybinė kainų ir energetikos kontrolės komisija tvirtina Naudojimosi šilumos perdavimo tinklais sąlygų sąvadą, privalomą visiems asmenims, kurie verčiasi energetikos veikla šilumos energijos sektoriuje, įskaitant asmenis, ketinančius plėtoti šilumos energijos gamybą ir prisijungti prie šilumos perdavimo tinklų.
Nepriklausomi šilumos gamintojai gamina ir parduoda šilumą šilumos tiekėjui, o turėdami šilumos tiekimo licenciją – ir vartotojui.
 
Šiuo metu didžioji dalis centralizuotai tiekiamos šilumos pagaminama naudojant iškastinį kurą – daugiau negu 70 proc. sudaro dujos, importuojamos iš vienintelio išorinio tiekėjo. 
Centralizuoto šilumos tiekimo sistemose instaliuota 9 920 MW galios šilumos gamybos įrenginių, iš jo daugiau kaip 660 MW naudojama elektros energijai gaminti ir apie 290 MW galios įrenginių užkonservuota.
Daugiau kaip 60 proc. visų energijos gamybos pajėgumų sutelkta Vilniuje, Kaune ir Klaipėdoje.

Padidinus šilumos gamybą iš atsinaujinančių energijos išteklių, būtų diversifikuota šilumos energijai gaminti naudojamo kuro struktūra ir sumažintas neigiamas centralizuoto šilumos tiekimo sektoriaus poveikis aplinkai.

Numatoma, kad pagrindinė kuro rūšis centralizuotai tiekiamos šilumos gamyboje turėtų būti biokuras. Iš jo pagaminta centralizuotai tiekiama šiluma 2021 m. sudarytų apie 70 proc.
Gamtinės dujos liktų antroji pagal svarbą kuro rūšis centralizuoto šilumos tiekimo sistemose. Iš jų pagaminta centralizuotai tiekiama šiluma 2021 m. sudarytų apie 13–14 proc.
Centralizuotai tiekiamos šilumos, pagamintos iš komunalinių atliekų, dalis 2021 m. turėtų pasiekti 7 proc., iš durpių pagaminta šiluma pasiektų 5–11 proc., o iš biodujų pagaminta šiluma artėtų prie 4 proc. 

Šilumos gamybos ir perdavimo efektyvumas bus didinamas nuosekliai gerinant šilumos gamybos ir perdavimo infrastruktūrą. Renovuojant santykinai senus ir nepatikimus šilumos perdavimo tinklus, tikimasi sumažinti energijos nuostolius iki 0,4 TWh per metus. Šilumos gamybos sektoriuje efektyvumas bus didinamas keičiant senas katilines naujomis efektyvesnėmis biomasę naudojančiomis katilinėmis ir tam tinkamose vietose įrengiant kogeneracines biomasės elektrines.

Šilumos tiekimas

Šilumos tiekimas – centralizuotai pagamintos šilumos pristatymas ir pardavimas šilumos vartotojams.
Šilumos tiekėjas tiekia šilumą vartotojams pagal pirkimo–pardavimo sutartis, valdo  ir eksploatuoja šilumos  perdavimo tinklą. Šilumos tiekėjas užtikrina patikimą, saugų ir mažiausiomis sąnaudomis pagrįstą šilumos tiekimą iki pastato įvado.
Savivaldybė, remdamasi šilumos ūkio specialiuoju planu, organizuoja šilumos tiekimą šilumos vartotojams pagal jų poreikius patalpoms šildyti, vėdinti ir karštam vandeniui ruošti.
Šilumos tiekėjas privalo turėti šilumos tiekimo licenciją. Licencijų išdavimo tvarką ir taisykles tvirtina Lietuvos Respublikos Vyriausybė. Licencijas šilumos tiekėjui, tiekiančiam ne mažiau kaip 10 GWh šilumos per metus, atsižvelgdama į savivaldybės institucijos rekomendacijas, išduoda, jų galiojimą sustabdo, panaikina ir licencijuojamą veiklą kontroliuoja Valstybinė kainų ir energetikos kontrolės komisija. Licencijas mažiau šilumos tiekiančiam tiekėjui išduoda, sustabdo, panaikina ir licencijuojamą veiklą kontroliuoja savivaldybės institucija.
 
Lietuvoje veikia gerai išplėtota centralizuoto šilumos tiekimo sistema – apie 65 proc. šilumos pagaminama centralizuotu būdu. Lietuvoje įrengta apie 260 mažų centralizuoto šilumos tiekimo sistemų
Lietuvoje 2013 m. bendras šilumos tinklų ilgis siekė 2 880,4 km (įvertinus šilumos tiekimo įmonėms nepriklausančių tinklų ilgį), iš jų 2 770 km priklausė šilumos tiekėjams. Didžioji dalis šių tinklų nutiesta arba įrengta iki 1990 m. Santykiniai šilumos perdavimo technologiniai nuostoliai 2004–2013 m. mažėjo nuo 21 iki 15,8 proc. 2013 m. šie nuostoliai siekė 1,41 TWh, bet šilumos nuostolių mažinimo galimybės dar neišnaudotos iki galo.
Siekiant mažinti šilumos energijos perdavimo nuostolius, užtikrinti patikimą ir kokybišką šilumos energijos perdavimą modernizuojant nusidėvėjusius šilumos energijos perdavimo tinklus, iki 2021 m. bus atnaujinta 330 km šilumos energijos perdavimo tinklų (trasų) ir šilumos nuostoliai sumažinti iki 14 proc. (iki 1,12 TWh).

Karšto vandens tiekimas

Karšto vandens tiekimas – centralizuotai paruošto karšto vandens pristatymas ir pardavimas karšto vandens vartotojams.

Karšto vandens tiekėjai tiekia karštą vandenį vartotojams pagal pirkimo–pardavimo sutartis. Karšto vandens ruošimo ir tiekimo veikla veikia konkurencijos sąlygomis, todėl vartotojai patys gali pasirinkti karšto vandens tiekėją ar apsirūpinimo karštu vandeniu būdą.

Šiuo metu yra trys galimi apsirūpinimo karštu vandeniu būdai:
1. Centralizuotai paruošto karšto vandens pirkimas iš karšto vandens tiekėjo;
2. Šilumos karštam vandeniui ruošti pirkimas iš šilumos tiekėjo, o geriamojo vandens karštam vandeniui ruošti pirkimas iš geriamojo vandens tiekėjo;
3. Individualus karšto vandens ruošimas, naudojant kitus energijos šaltinius (dujas, elektrą, kietąjį kurą) geriamajam vandeniui pašildyti iki higienos normomis nustatytos temperatūros.

Karšto vandens ruošimas ir tiekimas grindžiami konkurencija vartotojams pasirenkant karšto vandens tiekėją ar apsirūpinimo karštu vandeniu būdą. Valstybinė kainų ir energetikos kontrolės komisija ir savivaldybių institucijos numato priemones konkurencijai karšto vandens ūkyje skatinti ir užtikrina jų įgyvendinimą.

Šilumos ir karšto vandens vartojimas

Šilumos vartotojas (vartotojas) – juridinis ar fizinis asmuo, kurio naudojami šildymo prietaisai nustatyta tvarka prijungti prie šilumos perdavimo tinklų ar pastatų šildymo ir karšto vandens sistemų. 
Buitinis šilumos vartotojas – fizinis asmuo, perkantis šilumą ir (ar) karštą vandenį savo buities reikmėms.
Šilumos ir karšto vandens tiekėjas atsako už sutartyse nustatytos kokybės šilumnešio pristatymą šilumos vartotojams iki tiekimo–vartojimo ribos. Sutartys su vartotoju turi atitikti Lietuvos Respublikos civilinio kodekso ir kitų teisės aktų, reglamentuojančių vartojimo sutarčių sudarymą, nuostatas.
Šilumos vartotojai atsiskaito su šilumos tiekėju už sunaudotą šilumą pagal šilumos pirkimo–pardavimo vietoje įrengtų atsiskaitomųjų šilumos apskaitos prietaisų rodmenis.
Šilumos ir (ar) karšto vandens tiekėjai informuoja vartotojus apie teikiamas paslaugas, paslaugų teikimo sąlygas, paslaugų kainas, prijungimo prie sistemų kainas bei sąlygas ir numatomus sutarčių sąlygų pakeitimus.

Pagrindinės centralizuoto šilumos tiekimo šilumos vartotojų grupės:

  • Gyvenamieji pastatai. 2013 m. gyvenamuosiuose pastatuose suvartota apie 5,4 TWh centralizuotai tiekiamos šilumos – tai sudaro daugiau kaip 72 proc. visos centralizuotai tiekiamos šilumos. Prognozuojama, kad iki 2020 m. bus renovuota apie 4 tūkst. daugiabučių namų ir skaičiuojamosios šiluminės energijos sąnaudos daugiabučiuose namuose, pastatytuose pagal galiojusius iki 1993 m. statybos techninius normatyvus, sumažės apie 1 TWh. Kadangi prie centralizuoto šilumos tiekimo sistemų yra prijungta tik dalis šių daugiabučių namų, numatoma per metus sutaupyti 0,5–0,6 TWh centralizuotai tiekiamos šilumos. Tikėtina, kad kylant gyventojų pragyvenimo lygiui ir mažėjant centralizuotai tiekiamos šilumos kainai, daugės prie centralizuoto šilumos tiekimo sistemų prisijungusių vartotojų ir šilumos vartojimas padidės apie 0,2 TWh.
  • Verslas ir pramonė. 2013 m. verslo ir pramonės įmonės suvartojo 1,3 TWh centralizuotai tiekiamos šilumos. 2004–2013 m. šilumos suvartojimas kasmet mažėjo po 2–2,5 proc. Prognozuojama, kad ši tendencija tęsis toliau, o pramonės ir verslo suvartojama šiluma 2020 m. sumažės iki 0,9 TWh.
  • Viešieji pastatai. 2013 m. viešuosiuose pastatuose buvo suvartota apie 1 TWh centralizuotai tiekiamos šilumos. Šis suvartojimas paskutinius 10 m. beveik nekito. Siekiant ES iškeltų tikslų, Lietuvoje kasmet bus renovuojama apie 3 proc. viešųjų pastatų ploto – viešųjų pastatų suvartojama šiluma sumažės iki 0,9 TWh.
 
Viena didžiausių problemų šilumos sektoriuje – neefektyvus šilumos energijos vartojimas. Vidutinis metinis šilumos suvartojimas pastatuose Lietuvoje siekia 209 kWh/m2, t. y. daug daugiau negu Skandinavijos šalyse, kuriose per metus pastatams šildyti sunaudojama vidutiniškai 128 kWh/m2. Padidinus šilumos vartojimo efektyvumą, gyventojams gerokai sumažėtų mokesčių už šildymą našta ir kartu būtų sumažinti išmetamų šiltnamio efektą sukeliančių dujų kiekiai.
Padidinus daugiabučių ir visuomeninių pastatų energetinį efektyvumą, 2020 m. būtų sutaupoma 2–3 TWh šilumos energijos. Kadangi šilumos energijos vartojimo efektyvumo didinimas yra itin naudingas gyventojams dėl mažėjančių išlaidų šildymui, valstybei – dėl didėjančios energetinės nepriklausomybės ir teigiamo poveikio vidaus ekonomikai, o aplinkai – dėl mažesnio teršalų bei šiltnamio efektą sukeliančių dujų išmetimo, Lietuva įgyvendins visas įmanomas ekonomiškai pagrįstas šilumos vartojimo efektyvumo didinimo iniciatyvas.
Nuosekliai didinant šilumos energijos vartojimo efektyvumą, centralizuotai tiekiamos šilumos poreikis iki 2030 m. turėtų sumažėti 3,5 TWh (iki 6,5 TWh).
Paskutinė atnaujinimo data: 2017-10-20